Du žemynai, septyni mėnesiai kelyje, stačiausios sienos, smailiausios viršūnės. Pradėsime laipioti Šiaurės Amerikoje, vėliau trauksime į Meksiką, iš kur skrisime į laukiamiausią kelionės etapą - Patagonijos kalnus. Žemiau rasite šiek tiek informacijos apie vietas, kurias ketiname aplaipioti.

Dar paukščiams nesučiulbus, prabundi. Tamsu, galvoje daugybė minčių. Visos jos, kaip ir pats šią naktį, vedami tikslo. Skubiai ir nejausdamas skonio pusryčiauji. Su pirmais saulės spinduliais horizonte griebi įrangą, virvę, vandenį. Ilgi kadagių šešėliai seka tave išdžiūvusia žeme. Tu skubi, su partneriu leki pro medžius, krūmokšnius ir jukas atsiveriančio kanjono link. Išgrauža tarpeklyje, nusileidimas. Pradžia.

Tamsios, paslaptingos ir net šiurpios Juodojo kanjono vertikalios sienos, siekančios daugiau nei 700m – aukščiausios tokios Kolorade.Tai galingos upės darbas, pradėtas prieš keletą milijonų metų ir besitęsiantis iki šios dienos. Dėl savo sandaros, išvaizdos, priėjimo ir menkų galimybių atsitraukti kanjonas visais laikais buvo sudėtingas psichologinis iššūkis alpinistams. Tiesa, ne tik psichologinis, bet ir fizinis – Juodasis kanjonas pasižymi vienais sudėtingiausių didelių sienų maršrutų visose Jungtinėse valstijose. Kiekvienam maršrutui Juodajame kanjone reikia ruoštis tarsi nuotykiui nenuspėjamais posūkiais, neprognozuojama baigtimi. Tie, kurie pasiryžta turi galimybę prisiliesti prie vis dar laukiniais laikomų maršrutų ir kabintis ant uolos susiformavusios metu, kuomet Žemėje pradėjo rastis pirmieji daugialąsčiai.

...ieškai gaivinančio pavėsio. Tuščias vandens butelis. Ištroškusiomis akimis danguje dairaisi audros. Koks drąsus ir ryžtingas jauteisi šį rytą!.. Pasirinkai maršrutą, reikalaujantį visų jėgų ir atsidavimo. Po kelių valandų pradės temti, ateis naktis. Kur būsi tada? Pakibęs ant nuogos granito sienos? Ar besimėgaudamas pelnyta vakariene sėdėsi prie laužo, ant žemės..? Ed Webster, birželio 28, 2001

Viršūnė, sezono metu pritraukianti mases kalnų turistų. Tačiau eilių ant rytinės, skersai perskelto deimanto formos sienos, nebūna. Stati, beveik 900 m aukščio siena, įsikūrusi daugiau nei 4000 m virš jūros lygio vien savo didinga išvaizda meta iššūkį alpinistams. Dėl aukščio ir susidariusio mikroklimato čia itin didelis žaibų pavojus, kiekvienais metais fatališkai primenantis apie save. Vertikalaus ar net neigiamo granito vertikalių plyšių maršrutai – puikiai apibūdinantys laipiojimą JAV.

Įspūdingai susiformavęs atvėsusios ir į šešiasienes kolonas sukietėjusios lavos darinys. Kelių metrų skersmens daugybės kampuotų kolonų spiestis, su daugiau nei 150 maršrutų siūlo išbandyti lipimą įvairaus pločio plyšiais (pirštų, kumščio), kamino techniką ir žinoma keistojo pločio (ang. off-width) plyšius, kurie per platūs kumščiui, bet per siauri, kad galėtum į juos įlysti savo kūnu. Pastarieji laipiotojams sukelia daug inkštimo ir nubrozdinimų stengiantis šliaužti vertikalia uola aukštyn puse kūno įsispraudus tarp uolos sienų. Jei plyšiai užakę ar per siauri, reikia įvaldyti tilto metodą, kuomet vidiniu kampu lipti tenka plačiai išsiskėtus ir kojas remiant į priešpriešines sienas. Mistišką įvaizdį masyvui kuria daugybė jį gaubiančių indėnų legendų, tradiciniai ritualai ir vietinis Lokio irštvos pavadinimas, paskatintas tikėjimo, jog plyšiai – tai lokio išdraskytos žaizdos.

Tetonų masyvas – tai JAV Uolinių kalnų grandinės atšaka alpinistiniu požiūriu labiausiai primenanti Europos Alpes. Viršūnės, kylančios į daugiau nei 4000 m aukštį, nuo senų laikų knietėjo nuotykių ieškotojams. Įrangai ir žmonių galimybėms besivystant vis sunkesni ir sunkesni maršrutai pralipami Tetonuose, indėnų dar vadinamuose Žilagalviais tėvais. Dėl aukščio, sunkiai spėjamo oro ir įvairaus reljefo (sniego, ledo, uolų) maršrutai čia reikalauja rimtų techninių pastangų ir ryžto.

Zion nacionalinis parkas pasižymi vienais įspūdingiausių vertikalių plyšių (ang. cracks) maršrutais. Maršrutai, sudaryti bene išvien iš įvairaus dydžio plyšių ir jų sistemų, tęsiasi nuo keliasdešimties iki kelių šimtų metrų. Sudėtingiausi ir ilgiausi maršrutai gali pareikalauti net kelių dienų. Tuo atveju tenka planuoti nakvynę ant vertikalios sienos ir mėgautis mėnesiena kelių šimtų metrų aukštyje. Ne veltui vienas estetiškiausių šių smiltainio bokštų maršrutų – didelių sienų lipimo klasika – pavadintas Mėnesienos kontrafosu (5.12d arba 5.9 C1). Be šio maršruto dar planuojame užsiropšti ant keleto kitų panašaus sudėtingumo maršrutų, po kurių turėtume būti itin gerai įvaldę lipimą vertikaliais plyšiais ir būt puikiai pasiruošę Josemitų granitui!

Beveik kilometro aukščio iš Josemitų slėnio išauganti El Capitan uola jau ne vieną dešimtmetį yra grandiozinis tikslas visiems pasaulio alpinistams ir uolų laipiotojams. Būtent Josemitų slėnyje ir prasidėjo didelių sienų (ang. big-wall) laipiojimas. Tai tarpinis variantas tarp uolų laipiojimo ir alpinizmo. Neužtenka būti stipriam keletą minučių ir neužtenka būti pajėgiam bristi per sniegynus keletą dienų. Didelių sienų lipimas – tai maža ekspedicija į aukštą uolą, jėgos, ištvermės ir psichologinės ramybės išbandymas. Norintiems pasiekti El Capitan‘o viršūnę tenka ant vertikalios sienos praleisti keletą dienų, o kartais – savaitę ar daugiau. Tad ant sienos tenka ir miegoti, ir gamintis maistą, kitaip tariant, kiekvieną vakarą jaukiai įsikurti ant vertikalaus horizonto.

Nors kiek užgožta neabejotinai įspūdingų JAV kanjonų ir sienų, Meksika turi rimtų pasiūlymų alpinistams. Į 900 m aukštį kylančios tokios sienos kaip El Gigante Basaseachi nacionaliniame parke su sudėtingais, rimtos uolų laipiojimo technikos ir kelių dienų ištvermės reikalaujančiais maršrutais čia sukviečia stipriausius. Nakties poilsį tenka planuoti kabančioje palapinėje, kur reikia labai gerai išmokti atgauti jėgas kitos ar net kelių dienų lipimui. Karštis ir keliavimo ypatumai Meksikoje, neabejojame, pridės papildomo šarmo.

Regionas, kurio viršūnės, sienos ir kraštovaizdis užima daugiausiai mūsų sapnų laiko. Aukšti ir statūs nepriekaištingo granito bokštai su snieguotomis viršūnėmis ir vienais estetiškiausių didelių sienų maršrutų šioje žemėje. Atokiai nuo civilizacijos įsikūrusios viršūnės masina alpinistus savo laukiniškumu, gamtos grožiu ir itin sudėtingais maršrutais. Lipimo techniškumu Patagonija kiek mena Josemitus, tačiau išraiškingos spalvos Patagonijos bokštams sukelia jos itin sudėtingai prognozuojami orai. Ne paslaptis, kad ne vienai komandai teko net keletą mėnesių laukti tinkamo oro lango, kurio kai kurie taip ir nesulaukė. Kitas dažnai pasitaikantis atvejis – tai būti blogo oro, vėjo ir audrų sustabdytam maršruto vidury, kuomet keletą dienų tenka arbata ir lūpinės armonikėlės melodija šildytis audroje kabančioje palapinėje. ...ir tikėtis, kad audra nutils anksčiau nei maisto ir energijos resursai.