Suknelės, laipiojimas ir „full HD“. Visa tai yra Dolomitai!
Prisiminimai iš laipiojiom kėlionės į Dolomitus.
23 gruodžio, 2022 pagal
Suknelės, laipiojimas ir „full HD“. Visa tai yra Dolomitai!
Montis Magia, Dominyka Lukauskienė
| No comments yet

 Kortina d’Ampecas (dolomitinėse Alpėse) tai vieta, kurioje kalnai lepina žygiautojus, laipiotojus ir alpinistus gausia trasų įvairove ir apdovanoja neapsakomais vaizdais. Dolomitai yra viena įspūdingiausių ir fotogeniškiausių vietų pasaulyje. Besiruošiant kelionei, kolegė Vilma perspėjo: „Pasikraukite fotoaparatus, ten vaizdas „full HD“, nesusilaikysit nefotografavę“. Taip ir buvo. 

 
 Bet pradėkime nuo pradžių. Suplanuotas kelionės startas penktadienio vakare. Priešakyje apie 1800km, o mikro autobusas namais taps beveik parai. Visi keliautojai susirenko laiku į susitikimo vietą ir mes pajudėjome.
 Keliavome sklandžiai ir greitai, nes kiekvienas norintis įgauti vairavimo paritries užsienio šalyje, sulaukė progos perimti vairą. Šeštadienio vakare sėkmingai pasiekėme stovyklavietę netoliese Kortina d’Ampecas miestelio. Ten mus šiltai sutiko Vilma, kuri ryte išlydėjo alpinistinės kelionės grupę. Visa stovyklavietė įrengta, tad tereikia išsirinkti savo vietą palapinėje ir atsipūsti po ilgo kelio. Išsidalinę miegojimo pozicijas, pajudėjome link jaukaus kempingo baro, kuriame pasilepinome gaiviais gėrimais ir susiplanavome rytdnieną – pirmą dieną kalnuose.


Pirmosios patirtys kalnuose

 Atostogos, niekas nenorėjo keltis anksti, tad dienos pradžia lėta. Pirmos dienos planas: kelionė į laipiojimo sketorių prie Falzarego perėjos 2100m aukštyje, laipiojimas, mokymasis arba kartojimas laipiojimo ir saugumo rutinų uolose.
 Susikrovę visą reikalingą įrangą laipiojimui į mikro autobusą, sėdome ir palikome kempingą visai dienai. Kelionė į viršų trunko apie 30min. Aikčiojimas ir grožėjimasis atsiveriančiais kalnų peizažais prasidėjo vos palikus kempingą ir nesiliovė visą dieną. Stovėjimo aikštelėje išsidalinome bendrą įrangą ir su nekantrumu patraukėme link uolos. Takelis aiškus ir trumpas.

 Vos po 10min dejomės apraišus, skaičiavome atotampas, planavome pirmuosius lipimus. Kiekvienas iš keliauninkų turėjo įvairų laipiojimo uolomis patirties bagažą. Naujokai laukė pirmų pakabintų virvių, o daugiau patyrę patys imėsi lyderiauti ir kabinti virves. Visų pirštai nekantravo uolos pajautimo sava oda.

Laipiojome visą dieną, o saulei pasitraukus iš laipiojimo sektoriaus nusprendėme, kad ir laipioti jau gana. 
 Grįžome į kempingą ir komandiškai pasiskirstėme: vieni patraukė į dušą, kiti ėmėsi vakarienės paruošiamųjų darbų. Vos po valandos mėgavomės savo puikiu darbu ir pamaloninome skrandžius šiltu maistu. Vakarienės metu dalinomės dienos įspūdžiais ir aptarėme kitos dienos veiklas. Pasirenkome Cinque torri sektorių, kuriame apstu ne tik vienos virvės sportinių trasų, bet ir kelių virvių trasų (angl. multipich). Prisitraukimas iki sektoriaus mašina apie 30min, bet būtina pravažiuoti užkardą iki 9:30, tad ryto ritualus suplanavome pradėti anksčiau.

Antroji diena dolomit​uose

 Gerai pailsėje ir pasiruošę naujos dienos pramogoms išvykome. Kelio atkarpa pravažiavus užkardą privertė vairuotoją paprakaituoti. Keliukas neįtikėtinai siauras ir status. Sėkmingai pasiekėme stovėjimo aikštelę 2137metrų aukštyje, o iš ten dar sukilome apie 20 metrų. Priartėjome prie uolos papėdės. Žygiavimas status ir atėmė kvapą. Deguonies čia kiek mažiau nei jūros lygyje. Gal dėl šios priežasties peizažas tampa „full HD“? Visa 360° panorama aplink laipiojimo sektorių kaip iš paveikslėlio. Nieko nelaukę pasiruošėme lipti. 

 Įpusėjus dienai keliauninkai įsidrasino ir sutiko išbandyti ilgesnes trasas. Pasidalinome į tris grupeles. Vilma patraukė į trasą Via normale ant Torre terza su 4 laipiotojais, o aš su 2 laipiotojais kilau trasa Via normale ant Torre Basso uolinio bokšto. 2 laipiotojai liko apačioje ir įveikinėjo vienos virvės trasas. Mano komanda sėkmingai įveikė trijų virvių trasą. Viršuje girdėjome kitą komandą derinant veiksmus, bet jų pačių nematėme. 

Dolomitai Cinque Torri

Pasigrožėjome, atsikvėpėme ir sklandžiai nusileidome. Likę laipiotojai, taip pat norėjo sulipti Torre Basso bokštu, tad pakartoju lipimą su kita komanda. Viską taip pat sklandžiai įveikėme ir nusileidome žemyn.

Dolomitai laipiojimas

 Apačioje sutikome visus grupės narius sklandžiai nusileidusius iš trasų. Susipakavome įrangą, padėkojome įspūdingiems bokštams ir patraukėme atgal į kempingą. 
 Po dviejų laipiojimo dienų, keliautojams pasiūlėme atsitraukti nuo sportinio lipimo ir išbandyti alternatyvias veiklas kalnuose. 
 Antrojo pasaulinio karo metu per Dolomitus driekėsi 370 kilometrų ilgio mūšio linija. Šioje linijoje kariai įrengė ne vieną slaptą perėją vadinamą via ferrata (it. geležinis kelias). Pasibaigus karui ir populiarėjant kalnų turizmui šios ferratos tapo itin mėgstamais turistų keliais. Tad ir mes nusprendėme patyrinėti istorija alsuojančius kelius. Pasirinkome lengvą via ferratą „De Luca Innerkofler and Schartenweg“ su viršūne „Monte Paterno“ 2744m aukštyje.


Trečioji diena kalnuose prasideda 

 Oras mus lepino. Numatomas sukilimas iš stovėjimo aikštelės iki viršūnės 414 vertikalių metrų. Mašiną paliekame ir pradedėjome žygiuoti. 

 Žygiavome takeliu aplink „Tres Cimes“ uolinius bokštus, kuriame prasilenkėme su gausiu kiekiu turistų.

 Pasiekėme kelio išsišakojimą. Didžioji turistų dalis rinkosi platų keliuką vedantį link kito rifugio, o mes pasukome į siaurą takelį vingiuojantį nuobirynu. Tik eidami vorele vienas paskui kitą galime judėti saugiai. Prasilenkimai su žmonėmis ateinančiais iš kitos pusės tapo itin atsargiais veiksmais, nes vienas per staigus žingsnis ir gali nugarmėti kartu su tais nubyrėjusiais akemnėliais žemyn. 

 Pasiekėme puikią vietą fotosesijai. Su viena iš keliautojų buvome sutarusios, kad ta diena bus suknelių diena, tad kuprinėje turėjau kelias sukneles.  Fotosesija pavyko puikiai. Praeinantieji šypsojosi pamatę mūsų suknių ilgumą.

 Pailsėję ir įsiamžinę patraukėm link via ferratos, o jos pradžia intriguojanti –iš karto sulindome į tunelį. Prireikė ne tik via ferratų įrangos saugai, bet ir ciklopų keliui pasišviesti. Tunelio viduje staiga atsirado labai statūs, didelių pakopų laiptai, kuriais teko gerai papuškuoti.

 Jiems pasibaigus, toliau keliaujant tuneliu priėjome tunelių sankryžą. Visi pasuko dešinėn ir galiausiai išlindome iš tamsaus tunelio. Atsivėrė jau kiek kitoks peizažas.


Kelionė patamsiais tikrai sukėlė įvairių emocijų. Kiek palypėjus sutikome kitą grupę stovinčią eilėje. Teko laukti. Likusi via ferratos dalis gana stati, kopėme ir atidžiai perseginėjome saugos ūsus. Paskutinėje atkarpoje nebeliko saugos lyno. Mes beveik pasiekėme viršūnę.

 Visi sėkmingai sukopę prisėdo atsikvėpti ir pasigrožėti. Vėl atsivėrė 360° „full HD“ panorama. Debesys mistiškai gaubė slėnį, o aplink plazdančios varnos atrodė, kad skraido be pastangų tik gaudo vėjo gūsius.


 Vaizdas kaip ne iš šios planetos. Užkandame ir leidžiamės žemyn. Kelias toliau veda per naują via ferratos atkarpą.




 Nusileidę netoliese Tres Cimes pamatėme gražią jakų bandą ir patraukėme link jų pasisveikinti.

 Žygiuodami ir kopdami praleidome apie 8 valandas. Grįžę į kempingą tradiciškai ruošėmės vakarieniauti. Tik pradėjus valgyti mus užklupo labai stipri liūtis. Ilgai netrukus po mūsų vakarienės stalu jau sukosi vandens sukūriai, o lietus atordė neplanuoja sustoti.


 Nežinau kiek laiko truko chaotiškas vakarienės ritualas lietuje, bet prognozės nieko gero nežadėjo ir kitai dienai, tad dalis grupės narių nusprendė ilsėtis nuo veiklos kalnuose ir pramogauti civilizuotai Kortina d’Ampecas miestelyje, o kiti rinkosi dar vieną žygį.

Ketvirtoji diena Dolomituose buvo šlapia

 Kortina d’Ampecas grupelė mėgavosi lapiojimu salėje po stogu, spa procedūromis, pica ir suvenyrų paieškomis, o žygelio grupė patraukė į Cascate di Fanes taką su via ferat'os atkarpomis. Tai buvo itin šlapias pasivaikščiojimas. Keliukas prasidėjo žemai. Perėjome upės vagą tilteliu, kurį kiaurai merkė pirmojo krioklio di Sotto išsitaškęs vanduo.



 Pasiekėme trumpą ferat'os atkarpą ir pradėjome kilti iš slėnio apačios aukštyn. Išlipę radome platų keliuką, kuris vedė link antrojo krioklio di Sopro. Sukilimas status ir greitai įkaitome. Norėjau nors kartą išsimaudyti lediniame upelyje kelionės metu. Tai buvo puikiausia proga keliaujant šalia upės vagos. Visus norinčius pakviečiau prisijungti. Planas pavyko puikiai. Trys iš penkių sulindo į vandenį, o kiti tai įamžino.

 

Atsigaivinę prisėdome pietų, o priešakyje laukė pati gražiausia žygio atkarpa. Miško keliukas susiaurėjo, priartėjo prie upelio ir netrukus atsivėrė antrasis krioklys.

 Prie jo buvo įrengta dar viena geležinio kelio atkarpa, kuri vedė po kriokliu. Pralindome po vandens arka, išlipome ir žygiavome atgal tuo pačiu keliuku iki išsišakojimo, kur pasukome į naują via ferratos dalį. 


  Joje staigiai pradėjome leistis ir pasikėme pirmąjį krioklį, kurį praėjome anksčiau. Taip pat pralindome po vandens arka ir leidomės žemyn į slėnį. Tęsėme savo kelionę gan šlapi nuo landžiojimo po kriokliais.



Penktą dieną nusprendėme vėl leistis į sportinio laipiojimo trasas

 Vieni grupės nariai norėjo sunkesnius trasų lygius pačiupinėti, kiti tiesiog pakartoti trasas, kurių nepralipo anksčia. Vėl patraukėme į Cinque torri sektorių. Pasirinkome Cima Ovest uolinį bokštą ir visą dieną skyrėme vienos virvės trasų lipimui. Oro sąlygos buvo labai permainingos, kas valandą teko slėptis urve nuo vis pasirodančio lietaus. Visi pabandė lipti sunkias trasas, sumažino odos atsargas ant pirštų. Pavargę, bet laimingi uždarėme laipiojimo dieną.

Šeštoji diena Dolomituose tapo mūsų atsisveikinimo su regionu diena

 Keturiese patraukė į naują sportinių trasų sektorių, o likęs septynetas kopė Sas de stria 200m 6 virvių trasa, kurios viršuje pasiekiama viršūnė Hexenstein (vok. raganų akmuo). Diena buvo ilga, saulėta ir kopimas į viršų vyko sklandžiai. Visą dieną klausėmės komentarų ir muzikos, mat apačioje vingiuotu kalnų keliuku vyko dviračių varžybos.



 Paskutinėje atkarpoje visiems teko lysti plyšiu, kuris su kuprine tapo įdomiu iššūkiu.

 Pasiekę viršūnę papietavome ir vėl pasidžiaugėme atsiveriančiu „full HD“ vaizdu. Nusileidimas iš trasos vyko per siaurus karių apkasus išlikusius po antrojo pasaulinio karo. 

Slėnio apačioje susitikome visi kartu ir patraukėme link Kortina d’Ampecas suvenyrų ir uždarymo vakarienės. Pasimėgavę itališkomis picomis suplanavome susipakavimo ir išvykimo laiką. 



Mikro autobusas ir mašina dar parai tapo namais. Pilni įspūdžių, kiek pavargę, bet pasikrovę puikios Dolomitų energijos sugrįžome į Vilnių. Jei paklaustumėte: „Ar verta važiuoti į dolomitus?“ Nedvejodama atsakyčiau: „ Į dolomitus važiuoti būtina“.


Prisijungti to leave a comment